Laiku diagnozavus trichineliozę, galima laiku paskirti specifinį gydymą, kuris padeda išvengti rimtų helmintozės komplikacijų, kai kuriais atvejais sukeliančių pacientų negalią ir net mirtį. Diagnozę nustatyti padeda epidemiologinė ir mitybos istorija, klinikinis ligos vaizdas, specifinių antikūnų nustatymas ir kiaulienos ar laukinių gyvūnų mėsos ar gaminių iš jų, naudojamų maistui, parazitologinis tyrimas. Kartais reikia ištirti paciento raumenų biopatą.
Ryžiai. 1. Trichinella lerva raumenų audinyje (nuotrauka kairėje). Lerva yra kapsulėje, impregnuotoje kalcio druskomis.
Epidemiologinis tyrimas
Epidemiologiniam helmintozės atvejų tyrimui didelę reikšmę turi epidemiologinės anamnezės duomenys.Trichineliozę rodo žmonių grupės susirgimas, dalyvaujantis bendrame valgyme ir maisto istorija (valgant kiaulieną arba medžioklės būdu gautą laukinių gyvūnų mėsą – veterinarinės kontrolės nepraėjusią lokio ar šerno mėsą).
Ryžiai. 2. Nepakankamai termiškai apdorota kiaulių ar laukinių gyvūnų mėsa gali tapti helmintozės šaltiniu.
Trichineliozei būdingas karščiavimas, raumenų skausmas (registruojamas 92 proc. atvejų), eozinofilija (97 proc. atvejų), vokų, veido patinimas ir konjunktyvitas (81 proc. atvejų), odos bėrimai (33 proc. atvejų). , virškinimo trakto sutrikimai (33 proc. atvejų).
Ryžiai. 3. Veido patinimas, raumenų skausmas ir odos bėrimai – pagrindiniai trichineliozės simptomai.
Bendrieji klinikiniai tyrimai padeda teisingai diagnozuoti trichineliozę ir stebėti gydymo eigą.
Eozinofilai
Eozinofilų kiekis kraujyje, sergant lengva trichinelioze, padidėja iki 10 – 30 %, sergant vidutinio sunkumo liga – iki 60 %, sergant sunkia liga – iki 60 % ir daugiau. Itin sunkiais atvejais eozinofilai išnyksta ir tyrimo metu neužfiksuojami. Nuo 10 iki 15 % eozinofilija išlieka po pasveikimo tris ar daugiau mėnesių.
Leukocitai
Leukocitų skaičius lengvais atvejais išlieka normos ribose. Hiperleukocitozė (iki 30–40 atvejų 109/l) registruojamas sunkiais atvejais.
Disproteinemija
Sergantiesiems trichinelioze dažnai fiksuojama disproteinemija: sumažėja bendro baltymo ir albumino kiekis, padidėja gama ir alfa-2 globulinų kiekis.
Hiperaldolazemija
Būdingas trichineliozės diagnozavimo rodiklis yra aldolazemija – F-1, 6-F-aldolazės padidėjimas iki 25 – 40 – 80 E. Sergantiems šio tipo helmintoze aldolazemija fiksuojama 91 proc.
Šlapimas
Karščiavimo laikotarpiu pacientams, sergantiems trichinelioze, šlapime nustatomas padidėjęs baltymų kiekis.
Išmatos
Išsivysčius pilvo sindromui, pacientų išmatose atsiranda gleivių ir kraujo.
Ryžiai. 4. Nuotraukoje kairėje yra vienas eozinofilas. Dešinėje yra eozinofilijos paveikslas.
Jei neįmanoma ištirti mėsos, kuri, kaip spėjama, yra parazitų šaltinis, naudojami serologiniai diagnostikos metodai. Serologiniai tyrimai yra pagrįsti specifinių antikūnų prieš Trichinella aptikimu, kurie susidaro paciento organizme reaguojant į helmintų patekimą. Serologinės reakcijos atliekamos naudojant trichineliozės antigeną (diagnosticum). Susirgus specifinius trichinelių antikūnus galima aptikti praėjus 2 savaitėms nuo užsikrėtimo momento. Didžiausia jų koncentracija fiksuojama 4–12 savaičių, todėl tyrimas turėtų būti atliekamas laikui bėgant.
Diagnozuojant trichineliozę, naudojami šie:
Komplemento fiksavimo reakcija (CFR).
Žiedo nusodinimo reakcija (RCR).
Netiesioginė hemagliutinacijos reakcija (IRHA).
Su fermentais susijęs imunosorbentinis tyrimas (ELISA).
Fluorescencinė antikūnų reakcija (RFA).
Vienu metu naudojant ELISA ir RNGA, antikūnų prieš Trichinella aptikimas siekia 80–91%, specifiškumas – 92–97%.
Antikūnų titrų padidėjimas rodo infekciją Trichinella. Esant silpnai teigiamai reakcijai, tyrimas kartojamas po 10 - 15 dienų.
Ryžiai. 5.Norint diagnozuoti trichineliozę, rekomenduojama vienu metu atlikti ELISA ir RNGA.
Trichineliozei diagnozuoti kartais naudojamas intraderminis tyrimas su trichineliozės antigeno tirpalu. Rezultatas yra teigiamas, kai injekcijos vietoje atsiranda pūslelė. Silpnas jautrumas ir papildomas organizmo jautrinimas – pagrindiniai šio trichineliozės diagnostikos metodo trūkumai. Intraderminis testas užsikrėtus trichinelioze tampa teigiamas nuo 2-osios invazijos savaitės. Jei gydant pacientą buvo naudojami kortikosteroidai, alergijos testas bus neigiamas. Teigiamas testas išlieka daugelį metų.
Parazitologiniai trichineliozės diagnozavimo metodai apima mėsos produktų arba mėsos, įtariamos infekcijos priežastimi, tyrimą ir lervų aptikimą paciento raumenų biopatuose naudojant trichinoskopiją.
Mėsos produktų likučių trichineloskopija
Mėsos gaminių likučiai tiriami naudojant kompresorinę trichinoskopiją ir/ar dirbtinį virškinimą.
Tyrimui paimamos diafragmos kojos, kurių užkrėtimas siekia 31%, diafragmos infekcijos intensyvumas 20%, liežuvis - 17%, gerklų raumenys - 14%, pilvo raumenys - 10%, tarpšonkauliniai raumenys – 7%. Trichinoskopijai raumenų skaidulos perpjaunamos išilgai skaidulų lenktomis žirklėmis ir supjaustomos į 24 dalis. Tada medžiaga dedama ant kompresoriaus ir susmulkinama. Tyrimas atliekamas mažu padidinimu.
Kai lervų skaičius yra iki 200 1 grame raumenų audinio, jie kalba apie vidutinio sunkumo invaziją, iki 500 1 grame - intensyvią invaziją, daugiau nei 500 1 grame - ypač intensyvią invaziją.
Ryžiai. 7. Nuotraukoje kairėje – tyrimams atrinkti mėsos mėginiai. Dešinėje esančioje nuotraukoje parodytas tyrimas naudojant dirbtinio virškinimo metodą.
Ryžiai. 8. Mėsos tyrimas trichinoskopu. Nuotraukoje kairėje – trichineloskopas.
Ryžiai. 9. Trichinella lervų atsiradimas raumenų skaidulose trichinoskopijos metu.
Paciento raumenų audinio trichinoskopija
Pavieniais ligos atvejais, nesant infekcijos šaltinio ir sunkios ligos eigos, atliekama paciento raumenų audinio biopsija, siekiant atlikti diferencinę diagnozę ir paskirti tinkamą gydymą. Iš deltinio, gastrocnemius arba plataus nugaros raumens paimamas 0,5 x 3 cm dydžio audinio gabalas. Toliau atliekama trichinoskopija arba tyrimas virškinimo metodu. Trichineloskopija naudojama pomirtinės diagnozės atvejais.
Lytiškai subrendusių trichinelių išmatose neaptinkama. Dėl trumpo jų buvimo veniniame kraujyje parazito lervų nustatyti nepavyksta.
Ryžiai. 10. Trichineloskopija. Kairėje esančioje nuotraukoje yra trichinelių raumenyse 22 dieną nuo invazijos momento. Nuotrauka dešinėje yra 60-oji diena.
Naudojant rentgenografiją ir SCT, nustatoma plaučių patologija – eozinofiliniai infiltratai, pleuritas ir pneumonija. EKG nustatomi širdies veiklos sutrikimai.
Trichineliozės diagnozė žmonių grupei, kuri valgo kartu, nėra sudėtinga.Pavieniais trichineliozės atvejais sunku diagnozuoti trichineliozę. Tokiems pacientams klaidingai nustatomos vidurių šiltinės, ūminės dizenterijos, apsinuodijimo maistu, gastroenterito, ūminės kvėpavimo takų infekcijos, konjunktyvito, alerginio dermatito, Kvinkės edemos, neaiškios kilmės eozinofilija diagnozės (35-40 proc. atvejų). Trichineliozės simptomai yra panašūs su opisthorchiaze ir leptospiroze.
Dažniausiai (45-47 proc. atvejų) trichinelioze sergantiems pacientams iš pradžių diagnozuojamos ūminės kvėpavimo takų infekcijos, gripas ar ARVI.
Diferencinė trichineliozės diagnozė vaikams turi būti atliekama sergant raudonukėmis, tymais, skarlatina, tonzilitu ir tonzilitu.
Epidemiologinė istorija yra nepaprastai svarbi diagnozuojant trichineliozę.
Ryžiai. 12. Kvinkės edema (nuotrauka kairėje) ir akių vokų patinimas su trichinelioze (nuotrauka dešinėje).
